Kelionė

2019 m. minėjome išeivių rašytojo, dramaturgo, literatūros kritiko,  profesoriaus Algirdo Jeronimo Landsbergio (1924–2004) 95-ąsias gimimo metines. Rašytojo artimieji: sesuo Gražina Landsbergytė-Ercienė ir jos brolio dvynio Algimanto žmona Teresė  Ivaškaitė-Landsbergienė, siekdami pagerbti ir įamžinti Algirdo atminimą, finansavo knygos „Kelionė“ išleidimą. Joje skelbiamas 1954 m.

Amerikoje A. Landsbergio išleistas romanas, kuris pelnė dienraščio „Draugas“ premiją ir tapo pirmuoju moderniu romanu pokarinėje lietuvių literatūros istorijoje. Romane veriasi jauno vaikino Juliaus, antrosios sovietų okupacijos išstumto iš Lietuvos į Vakarus, gyvenimas Vokietijoje. Autorius atvaizduoja blogio šėlsmą paskutiniaisiais Antrojo pasaulinio karo mėnesiais. Pagrindinis veikėjas, patekęs į vokiečių nelaisvę, dirba karo aviacijos fabrike.  Likimas jam siunčia žmones, per kuriuos jis gauna skaudžias pamokas. Trisdešimtmetis autorius nesiekė ieškoti tremties problemos išsprendimo, o per pagrindinį veikėją Julių norėjo pavaizduoti, kaip „absurdiškame gyvenime žmogus pats kuriasi prasmę“. 

Antroje knygos dalyje skelbiami knygos sudarytojos ir šių eilučių autorės tekstai „Gyvenimas tik kelionė ir ieškojimas“, „Literatūrą kuria ne tautos, o asmenybės“. Pasitelkus A. Landsbergio archyvinį rinkinį, saugomą Maironio lietuvių literatūros muziejuje, bei biografinio lygmens tekstus: dienoraščius, užrašus, epistolinį palikimą, apžvelgtas rašytojo gyvenimo ir kūrybos kelias. Siekta išryškinti A. Landsbergio esminius charakterio bruožus bei vertybines nuostatas, aptarti istorinę kultūrinę aplinką, suponavusią jo, kaip kūrėjo tapsmą. Citatų iš atsiminimų ir laiškų pagalba rekonstruojama rašytojo sudėtinga kelionė iš Lietuvos per Vokietiją, Ameriką ir vėl į Lietuvą – NAMO. Tekstas iliustruotas vaizdine archyvine medžiaga, esančia Maironio namuose. 

A. J. Landsbergis – ryški savo talentais, paprastumu bei natūralumu kerinti asmenybė. Subtilaus grožio ir gėrio pojūtį turinti jo siela buvo sklidina rūpesčio ir atjautos žmogui, meilės lietuviškam žodžiui, Tėvynei. Rašymas jam buvo puiki priemonė kalbėti pasauliui apie savo gimtąją šalį, jos kalbą, tradicijas, garbingą istoriją. O tremtį, dvikalbystę, daugiakultūrę perspektyvą laikė ypatinga Dievo dovana. Tačiau ilgainiui su liūdesiu konstatavo, kad „Amerikoje skaitytojų ratas siaurėja, bet aš nenustoju rašęs, nes galvoju apie jaunimą Lietuvoje, kuris kada nors galės skaityti mūsų knygas“.